Vertybės

Filosofijos profesorius stovėdamas auditorijoje prieš savo studentus, paėmė penkių litrų stiklainį ir užpildė jį akmenimis. Kiekvienas akmuo buvo ne mažiau kaip trijų centimetrų skersmens. Baigęs jis paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas?

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

Tada jis atidarė džiovintų žirnių pokelį ir supylė visą jo turinį į tą patį stiklainį ir kiek papurtė. Žirniai užpildė visus tarpus tarp akmenų. Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas?

– Taip, pilnas, – atsakė studentai.

Tada jis paėmė dėžę pilną smėlio ir supylė visą jos turinį į tą patį didelį indą. Žinoma, smėlis visiškai užpildė esamą stiklinio indo erdvę.

Dar kartą, profesorius paklausė studentų ar stiklainis pilnas? Studentų atsakymas buvo:

– Taip, šį kartą be jokios abejonės, stiklinis yra pilnas.

Tada iš po stalo jis ištraukė stiklinę vandens ir supylė į stiklainį iki paskutinio lašo pilnai sudrėkindamas smėlį. Studentai nusijuokė.

– O dabar, – tarė profesorius, – noriu, kad jūs suprastumėt, jog:

Stiklainis yra Jūsų gyvenimas.
Akmenys – tai dalykai, kurie yra patys svarbiausi: šeima, sveikata, draugai ir vaikai – viso to dėka, jūsų gyvenimas bus pilnas, net ir tuo atveju, jei visa kita prarasta.
Žirniai – tai yra dalykai, kurie tapo Jums gyvenime svarbūs: darbas, namai, automobilis.
Smėlis – tai visa kita, kitaip tariant gyvenimo smulkmenos.

Jei Jūs pirmiausia užpildysite stiklainį smėliu, nebeliks vietos žirniams ir akmenims. Taip jau yra gyvenime, jei eikvosite visą savo laiką ir energiją smulkmenoms, nebeliks vietos svarbiausiems dalykams.

Darykite tai, kas suteikia laimę: žaiskite su vaikais, skirkite laiko sutuoktiniui, tėvams, susitikite su draugais.

Darbui, namų ruošai ar automobilio remontui laiko atsiras visuomet. Užsiimkit pirmiausia akmenimis, tai yra svarbiausi dalykai gyvenime, apibrėžkite savo prioritetus, visa kita – tik smėlis.

Tada viena studentė pakėlė ranką ir paklausė profesoriaus:

- O kokią reikšmę čia turi vanduo?

Profesorius nusišypsojo:

- Džiaugiuosi, kad paklausėte apie tai. Sykiu, visu tuo, aš norėjau parodyti ir tai, kad nesvarbu, kiek yra užpildytas Jūsų gyvenimas, visada galima atrasti ir šiek tiek laiko geram poilsiui.

Niūrus mokinys

Mokytojas turėjo mokinį, kuris niekada nesišypsojo, buvo visad niūrus ir prislėgtas, tad nusprendė jam padėti.

- Atlikime eksperimentą, – pasiūlė mokytojas – tau reikia rasti ir įsiminti visus rudos spalvos daiktus, esančius šiame kambaryje.

Mokinys apsidairė. Kambaryje nemažai buvo tokių daiktų. Baldai, langų rėmai, lazda užuolaidoms kabinti ir daug kas kita.

- O dabar užsimerk.

Mokinys, nusiteikęs pagyrimui, nes viską gerai įsiminė, užmerkė akis.

- O dabar išvardink man, prašau, visus žydros spalvos daiktus.

- Kaip žydros?! Jūs gi prašėte įsiminti visus rudos spalvos dalykus!.. O ir apskritai, nemačiau kambaryje nieko kas būtų žydra.

- Atmerk akis ir tu įsitikinsi, kiek daug čia žydros spalvos daiktų.

-Tai neįmanoma! Kaip čia taip! – bet nuostaba gan greitai peraugo į pyktį. – Tai jūsų kaltė! – sušuko mokinys. – Tai jūs paprašėt įsiminti rudą spalvą!

Mokytojas tik nusišypsojo.

- Eksperimentas pavyko. Būtent į tai aš ir norėjau atkreipti tavo dėmesį. Jeigu gyvenime žmogus daugiausia savo dėmesio skiria tam, kas blogai, jis tiesiog nebegali matyti, kiek daug gero aplink.

- Bet man visad atrodė, kad jei tikimės blogiausio, tai padeda apsisaugoti nuo pavojų ir nusivylimo, o visi džiaugsmai – tiesiog malonus siurprizas.

- Ne, tu klysti! – atsakė mokytojas, jei tikies iš gyvenimo tik bloga, sutelki dėmesį tik į blogą, tai ir gauni tai kas bloga. Kitas požiūris, begale kartų pranašesnis. Jei žmogus ieško gyvenime to kas gera, jo gyvenimas prisipildo daugeliu gerų dalykų. Net iškilus problemoms, žmogus pastebės ir teigiamų pusių. Ženk drąsiai per gyvenimą ir stenkis pastebėti tik gerus dalykus, o niūrumas ir liūdesys tave paliks! – apibendrino mokytojas.

Pirkiniai

Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo:

- Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę… Ką dar turėčiau tau nupirkti?

- Paimk mane už rankos, – paprašė sūnus.

/B. Ferrero/

Bulvės

Mokinys kreipėsi į mokytoją:
- Tu toks išmintingas. Esi visada geros nuotaikos ir ant nieko nepyksti. Padėk ir man tapti tokiu.
Mokytojas sutiko. Paprašė atnešti bulvių ir permatomą maišelį.
- Jei tu dėl kažko įsižeisi ar supyksi, – pasakė mokytojas, – imk bulvę, vienoje jos pusėje užrašyk savo vardą, o kitoje to žmogaus vardą, dėl kurio kyla konfliktas ir dėkis ją į maišelį.
- Ir tai viskas? – nusistebėjęs paklausė mokinys.
- Ne, – atsakė mokytojas. – Tą maišelį turi visada nešiotis su savimi ir kas kart, kai dėl kažko įsižeisi, vis jį papildyk bulvėmis.
Mokinys sutiko. Bėgo laikas. Maišas po truputį pilnėjo ir tapo gana sunkus. Pasidarė nepatogu jį visur su savimi nešioti. Vienos bulvės pažaliavo, kitos pradėjo gesti ir jų paviršius tapo glitus, dar kitos tiesiog sudygo. Bulvės ėmė skleisti aštrų ir nemalonų kvapą.
Mokinys atėjo pas mokytoją:
- Jau nebeįmanoma viso to su savimi nešioti. Maišas tapo pernelyg sunkus, o bulvės ėmė gesti. Pasiūlyk ką nors kitą.
Mokytojas atsakė:
- Lygiai tas pats vyksta ir tavyje. Kai tu ant ko nors pyksti ar įsižeidi, padedi akmenį sau ant širdies. Tiesiog to nepastebi. Laikui bėgant akmenų vis daugėja. Poelgiai tampa įpročiais, įpročiai – charakteriu, kuris gimdo dvokiančias ydas. Apie šią naštą lengvai pamirštame, ji pernelyg sunki, kad visad su savimi nešiotume. Daviau tau tiesiog galimybę pamatyti visą šį procesą iš šalies. Kiekvieną kart, kai nuspręsi ką nors įžeisti ar įsižeisti, pagalvok, ar šis akmuo tau reikalingas.

Bailys

Vieną garsų rytų kovos meistrą aplankė bailus žmogelis ir paprašė išmokyti drąsos. Meistras žvilgtelėjo į atvykėlį ir tarė:

- Apsiimsiu tave mokyti, bet su sąlyga: tu visą mėnesį gyvensi didmiestyje, vaikščiosi jo gatvėmis, o kas kart, kai ką nors sutiksi – atvirai žvelgsi praeiviui į akis ir garsiai sakysi „Aš bailys“.

Susikrimto žmogus – ši užduotis atrodė jam neįgyvendinama. Kelias dienas jis skendėjo liūdesyje ir apmąstymuose, bet gyvenimas su nuosava baime jam buvo tiek pakyrėjęs, kad nusprendė vis gi vykti į didmiestį ir atlikti užduotį…

Pirmomis dienomis, kai sutikdavo kokį praeivį, jį kaustė drovumas ir baimė, dingdavo kalbos dovana, bet kažkaip reikėjo atlikti meistro pavedimą, tad tekdavo save įveikti. Kiekvieną sykį vis ryškiau ir garsiau skambėjo jo balsas.

Kartą, eiliniam sutiktajam sakydamas, kad yra bailys, pagavo save, jog visai nebijo ir suprato, kad baimė jį paliko… Naujai sutikti praeiviai tik sutvirtindavo šį jo naują įsitikinimą.

Praėjo mėnuo…

Žmogus grįžo pas meistrą ir žemai jam nusilenkęs tarė:

- Ačiū, mokytojau. Atlikau tavo užduotį. Daugiau nebekamuoja baimės jausmas. Bet iškur žinojai, kad ši keista užduotis man padės?

- Reikalas tame, – nusišypsojo meistras, – kad ilgus metus stebėdamas save supratau, jog drąsa ir bailumas, tai tik įpročiai… Dabar žinai, kad taptum drąsus, tereikia dėti reikiamas pastangas ir išsiugdyti naują įprotį. Taip galima pakeisti įsitikinimą ir pasiekti tai, ko pasiekei tu.

Likimas - tai ne atsitiktinių aplinkybių, o pasirinkimų rezultatas.

/H. Dz. Braunas/

Pieštukas

Vaikas stebėjo kaip senelė rašo laišką ir paklausė:

- Tu rašai apie mane?

Močiutė nustojo rašyti, nusišypsojo ir atsakė anūkui:

- Taip, tu atspėjai, aš rašau apie tave. Bet daug svarbiau ne tai, ką aš rašau, o tai kuo rašau. Aš norėčiau, kad kai užaugsi, taptum panašus į šį pieštuką…

Mažylis smalsiai pažvelgė į pieštuką, bet nepastebėjo nieko ypatinga.

- Jis toks pat, kaip ir visi pieštukai!

- O čia jau kaip pažiūrėsi. Šis pieštukas turi penkias savybes, kurios tau reikalingos, jei nori gražiai nugyventi gyvenimą, sutardamas su visu pasauliu.

Pirma: gali būti genijumi, bet visada atmink apie tave Vedančios Rankos egzistavimą. Šią ranką mes vadiname Aukštesniąja jėga. Pasitikėk šia jėga ir mokykis ją jausti.

Antra: kad galėčiau rašyti, man tenka drožti pieštuką. Ši procedūra šiek tiek jam skausminga, bet po to jis rašo daug ploniau, subtiliau. Tad mokėk kęsti skausmą, atmindamas, kad jis tave apvalo ir taurina.

Trečia: jei naudoji pieštuką, visada galima pasinaudoti ir trintuku, kad ištaisytum klaidas. Pataisyti save – kartais visai gerai. Dažnai – tai vienintelis būtas išlikti teisingame kelyje.

Ketvirta: nėra taip svarbu, iš kokio medžio pagamintas pieštukas, ar kokia jo forma, svarbiausia – grafitas, šerdis esantis jo viduje. Visad stebėk tai kas vyksta tavo viduje.

Ir penkta: pieštukas visad palieka po savęs pėdsaką. Taip ir tu savo veiksmais palieki po savęs pėdsakus, tad kas kart pasverk kiekvieną savo žingsnį.

Juodas taškas

Kartą mokytojas parodė mokiniams švarų popieriaus lapą, jo centre buvo juodas taškas, ir paklausė: „Ką matote?“

Pirmas mokinys: „Tašką“.

Antras: „Juodą tašką“.

Trečias: „Riebų tašką“.

Tada mokytojas atsakė: „Jūs visi pamatėte tiktai tašką ir niekas nepastebėjo balto didelio lapo!“

Paprastai taip mes sprendžiame ir apie žmogų ar gyvenimo aplinkybes, tik pagal kažkokį vieną ar kitą nežymų trūkumą, nepastebėdami visumos.

Arbatos puodelis

Grupė sėkmingų, padariusių puikią karjerą, garsaus universiteto absolventų užsuko pas savo seną mylimą profesorių į svečius. Vizito metu pokalbis pakrypo apie šių dienų problemas. Buvę studentai skundėsi gyvenimiškų sunkumų gausa, bei rūpesčiais darbe.

Pasiūlęs savo svečiams arbatos, profesorius grįžo iš virtuvės nešinas arbatinuku ir pilnu padėklu su įvairiausiais puodeliais. Vieni porcelianiniai, kiti iš stiklo, plastmasės ar krištolo, dalis paprasti, kiti brangūs.

Kai svečiai išsidalijo puodelius, profesorius tarė:

- Atkreipkite dėmesį, kad visus brangius ir gražius puodelius tuoj pat išrinkote, o paprasti ir pigūs liko. Nors tai yra įprasta, trokšti sau visa, kas tik geriausia, bet sykiu tai yra ir jūsų nerimo bei problemų šaltinis. Manau suprantate, kad puodelis, pats savaime, arbatos nepadaro geresnės. Dažniausiai jis tiesiog yra brangesnis, o kartais net gi nuslepia tai, ką geriame.

Juk išties, visa, ko jūs norėjote – tai tiesiog atsigerti arbatos, o ne paties puodelio. Vis gi, sąmoningai rinkotės geriausius puodelius, vėliau dairydamiesi kam koks atiteko.

O dabar pagalvokite: gyvenimas – tai arbata, o darbas, pinigai, padėtis, visuomenė – tai puodeliai. Visa tai tik įrankiai skirti pasemti Gyvenimą. Gyvenimui nėra svarbus puodelis, jo kokybė išlieka ta pati. Kartais, sutelkę visą dėmesį tik į puodelį, mes pamirštame pasimėgauti pačia arbata, jos puikiu skoniu.

Laimingiausi žmonės ne tie, kas turi visą ką geriausia, o tie, kurie gauna geriausia iš to, ką turi.