Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių? Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas? Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi. Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems. Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi? Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams. Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju. Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti. Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori („Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi? Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei." Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti? Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus. Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi? Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?" Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus? Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį. Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam? Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti. Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta. Straipsnis iš http://www.moteris.lt/lt/naujienos/santykiai/psichologija/tevu_pavyzdys__geriausia_vaiko_mokykla/ )

Hiperaktyvus vaikas – iššūkis tėvams

Prof. dr. Ona Monkevičienė,
Vilniaus pedagoginis universitetas
Hiperaktyvūs (aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintys) vaikai yra labai judrūs, impulsyvūs, nedėmesingi, tėvai turi daug sunkumų juos augindami bei ugdydami. Jie patiria nuolatinę įtampą ir nuovargį, baiminasi dėl vaiko saugumo, jaučiasi bejėgiai susidūrę su jo neklusnumu ir kt. Nusivylę visomis auklėjimo priemonėmis, tėvai dažniau tokį vaiką baudžia, taip sukedami priešišką jo elgesį. 
Apie vaiko hiperaktyvumą, jo priežastis, vaiko elgesio ypatumus galima paskaityti portale „ikimokyklinis.lt“ patalpintame specialistams skirtame straipsnyje „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintis vaikas grupėje“. O šiame straipsnyje aptariama, su kokiomis problemomis susiduria hiperaktyvų vaiką auginantys tėvai, pateikiami patarimai, kaip „suvaldyti“ tokį vaiką, pateikiamos rekomendacijos, kaip bendrauti ir elgtis su hiperaktyviu vaiku, kad būtų išvengta konfliktų, kaip jį skatinti užsiimti įdomia veikla, ugdytis dėmesingumą, savikontrolę.
 
Su kokiomis problemomis susiduria tėvai, auginantys hiperaktyvius vaikus?
 
Nuolatinė įtampa ir nuovargis. Hiperaktyvus vaikas nuolat juda, bėgioja, lipa, lenda, čiumpa daiktus, regis, visai netyčia padaro žalos ir pan.
  • Penkiametis Domas su mama eina iš darželio. Vaikas bėga šaligatviu, šūkauja, mėgdžioja stabdančios mašinos garsą. Labai nutolsta nuo mamos. Artėja prie sankryžos. Mama skuba, jį vejasi, mato, kad nesuspės, ir su siaubu galvoja – ar vaikas sustos, ar nepuls bėgti per gatvę. Prie pat kelio pačiumpa vaiką už rankos. Pereina gatvę. Bando berniuką vestis už rankos. Tačiau vaikas ranką ištraukia ir vėl bėga. 
  • Penkerių su puse Nojus namie laksto, dunda, pažadina ką tik užmigusią sesutę. Mergaitė pradeda verkti. Mama ilgai ramina mažylę, prašydama sūnų žaisti ramiau.
  • Penkiametis Domas žaidžia kieme. Užlenda už kieme stovinčių automobilių. Tuo metu jo mama kalbasi su kaimyne. Staiga jos pamato, kad kaimynas atveda galvą nuleidusį Domą. Pasirodo, šis akmeniu išdaužė jo mašinos žibintą.  
Patyrę tokias situacijas hiperaktyvių vaikų tėvai vėliau negali atsipalaiduoti, pailsėti, atsigauti. Kartais jie neturi galimybės net ramiai pavalgyti, išgerti puodelio kavos. Todėl gyvena įsitempę, pervargsta, neištvėrę bara ar net baudžia vaiką.
 
Baimė dėl vaiko saugumo. Hiperaktyvus vaikas smalsus, impulsyvus, norintis pažinti, tačiau dažnai tyrinėja ir eksperimentuoja, rizikuodamas savo sveikata.
  • Ketverių Dovilė pačiumpa dideles žirkles. Dairosi, ką galėtų perkirpti. Pamato laidą, kuriuo veikiantis televizorius įjungtas į rozetę, ir kerpa jį. Pliūpteli liepsna. Žirklės iškrenta mergaitei iš rankų. Prie mergaitės išsigandęs prišoka tėtis. Laimei, mažylė nenukentėjo.
  • Kol mama viename kambaryje krūtimi maitina kūdikį, Nojus, suradęs degtukus, vaikų kambaryje uždega mažylės vystyklus. Vaikas žino, kad didelė liepsna – negerai. Bando ją užgesinti, bet nepavyksta. Tada įkiša galvą pro duris į mamos kambarį ir praneša „Dega“. Sekundę kitą mama nesusigaudo, kas vyksta, bet staiga pašoka, įbėga į vaikų kambarį ir mato liepsnojančius vystyklus. Mama čiumpa vaiko lovelės užtiesalą ir užgesina ugnį.
  • Keturmetės Dovilės mama serga. Jos temperatūra labai aukšta. Mama išgeria vaistų ir nueina pagulėti. Paprašo Dovilės žaisti namuose. Mergaitei greitai pabosta žaisti vienai. Ji tyliai pasistato kėdę prie durų, pasilipa ant jos ir atsuka spynos užraktą. Po to atsidaro duris ir pusplikė išbėga į pirmojo sniego nubalintą kiemą. Mama keliasi iš lovos, susiranda vaiką, vėl prašo būti namie. Bet mergaitė pabėga dar du kartus. 
Augindami hiperaktyvų vaiką, tėvai nuolat baiminasi dėl jo saugumo. Vaiko nė minutei negalima išleisti iš akių. Jis dažnai griūva, nusibrozdina, ką nors nuverčia, nukrinta, smalsaudamas neatsargiai elgiasi su daiktais ir pan.
 
Nepabaigiamas skalbimas, tvarkymas, valymas... Hiperaktyvūs vaikai greičiau išsipurvina bei sutepa drabužėlius. Kartais juos tenka keisti keletą kartų per dieną. Norint vaiką iš darželio parsivesti tvarkingai apsirengusį, reikia jam atnešti kitą aprangos komplektą. Be to, dėl netikslingų judesių vaikas dažniau ką nors išpila, numeta, sudaužo. Žaisdamas jis ant grindų išverčia daugybę žaislų, tačiau niekada pats jų nesutvarko.
  • Domas su tėčiu keliauja į darželį. Vaikas eidamas braukia ranka per tvoras. Kol jie pasiekia darželį, vaiko ranka ne tik dulkėta, purvina, bet ir pažaliavusi. Auklėtojai gali atrodyti, kad vaikas yra neprausiamas.
  • Dovilė su močiute ruošiasi eiti į koncertą. Pasipuošusi mergaitė striksi kieme. Staiga visu ūgiu griūna į purviną balą. Atsistoja, o nuo drabužių varva purvas.  
Taigi, tėvai, augindami tokius vaikus, žymiai daugiau laiko turi skirti tvarkymuisi, vaiko prausimui bei maudymui, išmėtytų daiktų bei žaislų surinkimui ir kt.
 
Nusivylimas dėl laukiamo veiklos rezultato. Tėvai jaučia, kad vaikas protingas, kūrybiškas, tačiau turiningų ir pabaigtų darbelių iš jo nesulaukia. Daugelis jo piešinių neatlikti iki galo – tik pabraukymai, dėmės, teplionės. Vaikas negali ilgesnį laiką susikoncentruoti ties kruopštumo reikalaujančia veikla. .
  • Domas spalvina piešinį pratybų knygelėje. Linijos retos, „išeina už kontūro“, vaikas neuždažo viso ploto. Vaikas pakeičia kelias spalvas, todėl piešinėlis – išraiškingas. Tačiau tėvai norėtų, kad vaikas spalvindamas neperžengtų kontūro ir taip rengtųsi mokytis rašyti.
  • Nojus klijuoja spalvotus skrituliukus, kvadratėlius, stačiakampius ant popieriaus lapo. Klijais išteplioja popierių, klijuojamas geometrines figūrėles suglamžo, aplanksto kraštus.
Tėvai mato, kad vaiko bendraamžiai darbelius atlieka dailiau, tiksliau, todėl jaudinasi, ar mažyliui seksis mokykloje mokytis rašyti bei atlikti kitą tikslių rankos judesių bei kantrybės reikalaujančią veiklą.  
 
Neklusnumas. Hiperaktyvų vaiką galima greitai sujaudinti, jis smarkiai užsiplieskia bei sunkiai kontroliuoja emocijas. Toks vaikas gali priešgyniauti ne tik bendraamžiams, bet ir suaugusiems. Baramas, baudžiamas dažniausiai tik dar labiau užsispiria. Susikalbėti su vaiku galima tik aiškinantis geranoriškai, ramiai, taikiai.
  • Pamačiusi, kad Ignas vėl išmėtė ką tik sutvarkytus žaislus, mama liepė tučtuojau juos surinkti. Ignas užsispyrė ir nepajudėjo iš vietos. Išvargusi, kantrybės netekusi mama nusprendė diržu priversti vaiką paklusti. Tačiau greitai suprato, kad tai nepadės – vaikas verkė, bet nė neketino paklusti. Daugiau mama niekada nebandė bausti vaiko fizinėmis bausmėmis.
Hiperaktyvūs vaikai supykę draugams, broliams, sesėms suduoda dažniau nei kiti vaikai, nors tikrai nėra nei agresyvesni, nei piktesni. Jie tiesiog sunkiau kontroliuoja emocijas. Jei tėvai hiperaktyvų vaiką muša, situacija dar pablogėja, nes tokiu atveju vaikas kitiems suduoda dažniau ir stipriau.
 
Bejėgiškumas. Su hiperaktyviu vaiku tėvams sunku pasirodyti parduotuvėje, visuomeniniame transporte, svečiuose. Vaikas nenustygsta, bėgioja, viską čiumpa. Parduotuvėje jis nori pamatyto spalvingesnį daiktą, ima prekes, jas nuverčia, reikalauja pirkti. Autobuse ar troleibuse neišsėdi vietoje, lipa ant sėdynių, garsiai šūkauja. Svečiuose tuoj pat prikrečia aibių. Tėvai dažnai girdi, kad vaikas yra neišauklėtas. Pasigirsta siūlymų su juo elgtis griežčiau,  išperti kailį. Tėvai jaučiasi kaltinami dėl netinkamo vaiko auklėjimo, o kartais juos pačius apima bejėgiškumas, kankina abejonės „O gal iš tiesų mes nemokame jo auklėti?“. Tai mažina ryžtą bandyti suvaldyti situaciją.
 
Kaip „suvaldyti“ hiperaktyvų vaiką?
 
Svarbu mokytis atskirti neklusnumą nuo problemų, kurios kyla dėl hiperaktyvumo sindromo. Daugelis tėvų, auginančių hiperaktyvų vaiką, intuityviai skiria, koks jo elgesys sietinas su vaiko turimomis problemomis, o koks yra paprasčiausias neklusnumas. Pavyzdžiui, paprašius surinkti išmėtytus žaislus, įprastas hiperaktyvaus vaiko elgesys būtų toks: jis geranoriškai imtųsi darbo, tačiau kelis žaislus padėjęs į vietą, vėl susidomėtų kuriuo nors iš žaislų ir pradėtų su juo žaisti, arba tvarkymasis jam labai greitai atsibostų ir jis mestų darbą. Be to, jei žaislų būtų išmėtyta nedaug, vaikas tvarkytųsi noriau, jei daug – jį gąsdintų numanomo darbo kiekis ir tvarkytis gal net nepradėtų. Tokį vaiko elgesį tiesiogiai lemia hiperaktyvumo sindromas.
 
Kita vertus, hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti, greitai išmoksta manipuliuoti suaugusiųjų supratingumu bei atlaidumu. Hiperaktyvus vaikas, nenorėdamas tvarkytis, gali nepaklusti – jis net nepabando bent vieno žaisliuko padėti į vietą, stovi ar sėdi nepatenkinta veido mina arba atvirai atsikalbinėja. Toks elgesys nėra vien hiperaktyvumo pasekmė. Šiuo atveju reiškiasi vaiko neklusnumas. Todėl su vaiku reikėtų elgtis kitaip, nei tuomet, kai jis meta tvarkytis, nes negali ilgai atlikti monotoniškos veiklos ar impulsyviai susidomi kokiu nors žaislu.
 
Kokios klaidos daromos, auginant hiperaktyvius vaikus?
 
Vieni tėvai iš hiperaktyvaus vaiko tikisi elgesio, būdingo savireguliacijos bei savikontrolės problemų neturintiems jo bendraamžiais, todėl labai dažnai atžalos elgesį interpretuoja kaip neklusnumą ir vaiką baudžia. Tai skatina vaiką priešintis, taip sukeliant dar daugiau elgesio problemų.
 
Kiti tėvai net aiškų vaiko neklusnumą, manipuliavimą savo negebėjimu ką nors daryti supranta kaip neišvengiamas hiperaktyvumo pasekmes. Todėl vaikui netaikomos jokios priemonės, galinčios sudrausminti. Vaikui formuojasi supratimas, kad jam viskas leidžiama, nes jis yra kitoks. Šie bruožai gali įsitvirtinti ir labai apsunkinti bendravimą su vaiku. Kartais tėvai tiesiog pavargsta nuo komplikuotų paieškų, kaip elgtis su vaiku, ir leidžia įvykiams klostytis savaime. Taigi nustojama vaiką auklėti. Kokių rezultatų galime tikėtis tuomet?
 
Abu paminėti bendravimo su hiperaktyviu vaiku būdai nėra derami. Tėvai kiekvienoje situacijoje turėtų įvertinti, ar vaikas nepajėgė pasielgti tinkamai dėl jam būdingų savybių, ar dėl neklusnumo.
 
Jei vaikas netinkamai pasielgė dėl hiperaktyvumo sindromo, jam turi būti suteikta pagalba, parama.
  • Pavyzdžiui, paprašytas sutvarkyti žaislus, vaikas energingai ėmėsi veiklos, bet greitai tapo vangus, nusiminė, pradėjo sėdiniuoti. Aišku, kad jam per sunku sutvarkyti visus žaislus. Tuomet galima vaiką pagirti, pasiūlant pagalbą: „Šaunu, tu pasistengei ir dalį žaislų sudėliojai į vietas. Dabar aš tau padėsiu ir mes abu greitai pabaigsime tvarkytis“. Šiuo atveju svarbu tvarkytis kartu su vaiku, o ne viską daryti už jį. Tvarkymąsi galima paversti žaismingu procesu: „Kur gyvena kiškutis? Strykt, ir užšoko ant lentynos. O kur mašinų garažas? Suvažiuoja visos mašinos. „Labanakt“, – sako greitoji pagalba. „Labanakt“, – sako raudonasis automobiliukas“. 
Jei vaikas nepradeda tvarkytis, nes žaislų išmėtyta daug ir jį slegia ilgo monotoniško darbo nuojauta, galime pasakyti: „Ignai, pradėk tvarkyti žaislus. Netrukus aš baigsiu plauti indus ir tau padėsiu“. Tai turėtų paskatinti vaiką pradėti tvarkytis. Tačiau savo žodį turime ištesėti ir greitai prisijungti prie žaislus tvarkančio vaiko.
 
Jei vaikas netinkamai elgiasi dėl neklusnumo, turi būti taikomi visi įprasti būdai jam įveikti.
  • Tarkime, paprašytas susitvarkyti žaislus, vaikas aiškiai priešinasi ir siekia, kad viską už jį padarytų tėvai. Tuomet galima pasiūlyti jam pasirinkimą: „Ignai, jei tu dabar pradėsi tvarkyti žaislus pats, netrukus aš tau padėsiu. Mes greitai susitvarkysime ir liks laiko pažiūrėti filmuką. Jei tu nepradėsi tvarkyti žaislų dabar pats, aš tau nepadėsiu. Tu turėsi juos tvarkyti vienas. Tuomet filmukui laiko nebeliks“. Tai gali paskatinti vaiką pradėti tvarkytis. 
Kai pastebime, kad vaikas priešinasi mūsų prašymams, taisyklėms, tvarkai, galima su juo nuoširdžiai pasikalbėti, kodėl svarbu elgtis taip, kaip prašome. Pavyzdžiui, vaikas vakare nori žiūrėti televizorių ir nepaklūsta raginimui eiti miegoti. Galime pasikalbėti su juo apie tai, kad miegodamas jis auga, stiprėja, išsimiegojęs būna linksmesnis, jam geriau sekasi susikaupti ir kt. Hiperaktyvūs vaikai paprastai įsiklauso į aiškinimus ir nuoširdžiai bando elgtis tinkamai.
 
Svarbu sukurti saugią namų aplinką, pašalinti netinkamą elgesį skatinančias priežastis.
 
Kadangi hiperaktyvus vaikas dūksta, laksto, bėgioja, karstosi, grindys niekur namuose neturi būti slidžios, reikėtų vengti aštrių baldų kampų, greitai virstančių ar galinčių nukristi daiktų. Spintos, spintelės, komodos, kuriose laikomi vertingi daiktai, turėtų būti rakinamos. Vaikui prieinamose vietose negalima laikyti buitinių cheminių medžiagų, vaistų ir kt. Elektros lizdams būtini kištukai. Taip išvengsime vaiko traumų ir neprarasime mums brangių daiktų. Be to, nereikės patirti neigiamų emocijų, kad vaikas vėl kažką numetė, sudaužė ir pan.
 
Renkantis poilsio formas taip reikėtų pagalvoti, kada kils mažiau rūpesčių. Iškyla į gamtą (pavyzdžiui, miško aikštelę, pievelę) suteiks progą pailsėti, nes hiperaktyvus vaikas galės laisvai, be ypatingos priežiūros palakstyti, padūkti. O štai ilgesnė kelionė visuomeniniu transportu gali gerokai apkarsti tiek vaikui, tiek tėvams.
 
Namuose verta stebėti, kokios situacijos išprovokuoja netinkamą hiperaktyvaus vaiko elgesį ir stengtis jų vengti. Pavyzdžiui, vaikas nemėgsta drabužių su daugybe sagų, batų su raišteliais, nes hiperkinezės trukdo greitai ir tvarkingai apsirengti, apsiauti batus. Keiskime vaiko aprangą bei avalynę, kad jis galėtų savarankiškiau susitvarkyti pats.
 
Pateikime dar vieną pavyzdį. Hiperaktyvaus vaiko savybė žaisti su daugybe žaislų bei juos chaotiškai išmėtyti erzina jo sesutę, kuri mėgsta juos tvarkingai sudėlioti, išrikiuoti. Vaikai dėl to dažnai susipyksta, susipeša. Bandykime namuose rasti du atskirus kampelius vaikų žaislams: vieną – hiperaktyviam vaikui, kitą – jo broliui ar seseriai.
 
Hiperaktyvūs vaikai dažnai taip įsiaudrina, kad negali ramiai pavalgyti, ilgai neužmiega, vartosi lovoje. Keliolika minučių prieš valgį ar miegą galima jam paleisti raminančią muziką. Muzika vaiką nuramina, pagerėja jo apetitas, sumažėja blaškymasis. Prieš miegą tinka vaikui padainuoti, paskaityti.
 
Hiperaktyvaus vaiko elgesio reguliavimui svarbios ne „stop“ komandos, bet į tinkamą veiklą orientuojantys pasiūlymai, nuorodos.
 
Pastebėkime, ką iš mūsų, tėvų, girdi hiperaktyvus vaikas: „Liaukis triukšmavęs“, „Nebėgiok, nugriūsi ir užsigausi“, „Pasėdėk ramiai“, „Neskriausk broliuko“. Tai yra taip vadinamos „stop“ komandos. Jos vaikui nusako, ko jis neturi daryti. Tačiau nepadeda suprasti, ką daryti jis turi. Pavyzdžiui, pamatę, kad vaikas nori pajudėti ir pradeda nesaugiai bėgioti, galime pasiūlyti – „Gali palaipioti karstykle“ (jei tik yra galimybė, namuose reikėtų įrengti saugią karstyklę, suteikiančią galimybę pajudėti), arba „Apsirenk, eisime pabėgioti į kiemą“.
 
Dažniau galime vaikams pasiūlyti piešti, lipdyti, pavartyti knygutes, atlikti užduotėles pratybų knygelėse. Tokią veiklą patys vaikai renkasi rečiau. Jei reikia, turime būti pasirengę vaikui padėti. Jau vien suaugusiojo buvimas greta, dėmesys jo darbeliui, pagyrimas padeda vaikui susikoncentruoti, ilgiau pasėdėti prie vienos veiklos, sukurti sudėtingesnį, gražesnį piešinį ar lipdinį, kuriuo džiaugiasi ir patys mažylis. Pavyzdžiui, ruošdami valgį, į virtuvę galime pakviesti ir hiperaktyvų vaiką, pasiūlyti jam atlikti kantrybės reikalaujantį kūrybinį darbelį. Taip vienu metu nuveiksime du darbus ir vaikui nereiks skirti papildomo mūsų laiko.
 
Hiperaktyvų vaiką auginantys tėvai greitai išmoksta atpažinti vaiko būsenas, kai jis nėra įsitraukęs į veiklą, o tik vaikštinėja, dairinėjasi, rausiasi, jaukia, jo judesiai ir veiksmai betiksliai. Tuomet svarbu sustabdyti vaiką ir pasiteirauti: „Ko ieškai?“. Vaikas dažniausiai ir pats to nežino. Tuomet jam siūloma „Pagalvok, ką norėtum veikti? Kas tau būtų įdomu?“. Su vaiku kalbamasi tol, kol jam pačiam šauna į galvą gerų sumanymų tolimesnei veiklai ar žaidimams arba tų idėjų pasiūlo tėvai.
 
Jeigu vaikas pradeda žaisti per daug agresyviai ar pavojingai, galima įsitraukti į jo žaidimus kaip partneriui ir pakreipti juos taikesne linkme. Pavyzdžiui, vaikas žaidžia kautynes su kardu ir pačiupęs pagalį neatsargiai skeryčiojasi aplink. Galima tapti kitu kovotoju ir pasiūlyti sugalvoti taisykles, kaip bus kovojama. Po kurio laiko galima pasiūlyti pasirašyti taikos sutartį ir suorganizuoti puotą. Taip netiesiogiai nukreipsime vaiką nuo pavojingų veiksmų.
 
Tėvams svarbu pasirūpinti savimi
 
Hiperaktyvaus vaiko auginimas pilnas iššūkių, įtampos, nerimo. Tai sekina tėvų jėgas, jie pervargsta tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tėvams taip pat reikia atokvėpio. Jie galėtų tartis su seneliais ar kitais giminaičiais, kad pastarieji bent kartą per savaitę paimtų vaiką pagloboti, leisdami tėvams atsipūsti. Pailsėję tėvai turėtų daugiau entuziazmo ir ištvermės tvarkytis su hiperaktyviu vaiku.
 
Aplinkiniai taip pat galėtų padėti tėvams viešose vietose, kai vaikas elgiasi netinkamai. Viešajame transporte galima pakalbinti vaiką, kuo nors sudominti, kad jis ramiau sėdėtų savo vietoje. Poliklinikoje – užleisti eilę, kad vaikui su tėvais nereikėtų ilgai laukti. Kuo ilgiau hiperaktyvus vaikas turi laukti, tuo triukšmingesnis, neramesnis jis darosi. Žaidimų aikštelėje, parke, kai hiperaktyvus vaikas žaidžia su kitais vaikais, galima stebėti vaikų santykius ir laiku užbėgti problemoms už akių.
 
Tinkamai bendraujant su hiperaktyviu vaiku galima lengviau įveikti visus iššūkius. Nors jų, žinoma, bus daug ir įvairių.
 

Tėvų pavyzdys - geriausia vaiko mokykla

Vaikystė – be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, šviesus, tikras, savitas, nepakartojantis. Nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaikystės metais, priklauso, koks žmogus bus Jūsų mažylis. Gera ar bloga – vaikas suvokia iš to, kokiu tonu tėvas kreipiasi į motiną, kokie jausmai trykšta iš jo žvilgsnio, judesių. [Ekaterina Vanagienė]
Dr. Thomas Gordon knyga "Kaip tapti gerais tėvais. Vaikų atsakomybės ugdymo programa" bando tėvams atsakyti į nuolat kylančius klausimus: • Kokį aš noriu matyti savo vaiką? • Kokias jo savybes aš noriu ugdyti? • Kada jį pagirti ir kada nubausti? • Kodėl kartais mano vaikas elgiasi netinkamai? • Kaip išspręsti konfliktines situacijas? • Kiek kaip tėvas/mama esu atsakingas už vaiko auklėjimą? • Kodėl aš jo nesuprantu? • Kodėl prarandu kontrolę? Tai nemažą tėvų judėjimą pasaulyje subūrusi knyga (tikrasis pavadinimas "Parent Effectiveness Training"). 280 psl. Labai įdomi knyga tiek "žaliems", tiek gerai pasikausčiusiems tėvams.

Kaip išmokyti vaiką dirbti?

Tiek dirbant, tiek mokantis reikia ne tik gabumų, bet ir mokėjimo dirbti, drausmės, organizuotumo. Galima dirbti ar mokytis gana daug, tačiau sulaukti menkų rezultatų. Organizuoti žmonės moka dirbti labai produktyviai. Žmonės pavargsta ne dėl to, kad daug dirba, o dėl to, kad nemoka dirbti. Mokėti dirbti – tai gebėti per kuo trumpesnį laiką padaryti kuo didesnį darbą. Iš mažens mokykite vaikus organizuotai ir racionaliai dirbti, padėkite vaikui susidaryti tikslią dienotvarkę ir tikrinkite, kaip jos laikomasi. Išmokykite vaiką planuoti savo laiką. Mokant vaikus racionaliai dirbti šeimoje, galima vadovautis tokiomis taisyklėmis: 1. Pradėdamas mokytis ar dirbti, vaikas turi gerai apgalvoti darbų eigą ( ką po ko mokysis, dirbs) ir galutinį rezultatą (atlikti namų darbai, nupieštas piešinys ir pan.). 2. Nepradėti darbo, nesusitvarkius darbo vietos ir nepasiruošus rašymo reikmenų bei kitų reikalingų daiktų. 3. Ant rašomojo stalo nelaikyti nieko nereikalingo, kad neblaškytų dėmesio. 4. Visos knygos, sąsiuviniai, rašymo reikmenys turi būti sudėti tvarkingai, turėti nuolatinę vietą. 5. Bet kokio darbo nedera griebtis staiga, reikėtų įsitraukti į jį palengva, pirma psichologiškai pasirengus. 6. Dirbant svarbi kūno padėtis – tada mažiau nuvargstama. Ilgesnį laiką dirbant patartina daryti pertraukėles. 7. Dirbti reikia kiek galima tolygiau, vengti darbo antplūdžių ir atoslūgių. Jeigu darbas nesiseka, nereikia karščiuotis, geriau padaryti pertrauką ir viską apgalvoti iš naujo. Šiose taisyklėse išdėstyti pagrindiniai tinkamo darbo organizavimo reikalavimai. Jeigu įpratinsite vaikus laikytis šių reikalavimų, tai jie geriau mokysis, racionaliau skirstys jėgas ir laiką, išmoks taisyklingai dirbti.

Šeima.Bendravimas tarp vaikų ir tėvų.

Doriniam vaikų auklėjimui galiojo nuo senų laikų nusistovėjusios elgesio normos, kuriomis buvo išreiškiama pagarba kitam žmogui, svetingumas, paslaugumas, sąžiningumas, pareigingumas. Įprastinis sveikinimasis sutikus kaimyną ar nepažįstamą žmogų buvo palabinimas. Vaikus pas kaimynus siųsdavo parnešti kokio daikto, paklausti, paskolinti. Gavę reikiamą daiktą turėjo neužsibūti, netrukdyti šeimininkų. Nuo mažens vaikai nebuvo pratinami dalyvauti suaugusiųjų pokalbiuose, o atvykus svečiui, nesėsdavo prie stalo. Šeimos dorovę atspindėjo tėvų ir vaikų santykiai. Vaikai gerbė tėvus, klausė jų patarimų, vadovavosi jų patirtimi. Jie buvo mokomi mylėti, puoselėti gamtą, vertinti tai, ką ji duoda žmogui. Iš mažens derėjo žinoti, kad gyvūnas, augalas jaučia tą patį, ką ir žmogus, todėl jo negalima laužyti, mušti, kankinti, naikinti. Didelis dėmesys buvo skiriamas vaiko darbštumui ugdyti. Pavyzdį rodydavo vyresnieji šeimos nariai. Kasdieniai darbai šeimoje buvo skirstomi pagal amžių. jau 5-6 m. vaikai pratinosi prižiūrėti mažesniuosius, atnešti prakurų, pašluoti aslą, vyresnieji atnešdavo malkų, vandens, padėdavo šerti gyvulius, plėšydavo plunksnas, kedendavo vilnas. Nuo 7-8 m. pradėję ganyti, pramokdavo įvairių rankų darbų: mergaitės - megzti, austi juostas, siūti, berniukai - pinti krepšius, vyžas, rišti vantas. Vaikai buvo mokomi kiekvieną darbą atlikti iki galo. Nuo mažų dienų mamos dainuodavo lopšines, dainas, sekdavo pasakas. Patarlėmis, priežodžiais, mįslių minimu buvo žadinama vaizduotė, turtinama kalba, smerkiama tinginystė, skiepijama darbo meilė. PATARLĖS: Brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas. Kokius kas išaugina vaikus, su tokiais ir džiaugsis. Obuolys nuo obels netoli rieda. (Užrašė Lazdynas – Rimantas Lazdynas) Gerų tėvų geri ir vaikai.

Patarimai tėvams, kad vaikai nebūtų veltėdžiai

Kaip auklėti vaikus, kad jie užaugtų savarankiški ir atrastų savo vietą asmeniniame ir profesiniame gyvenime? Nėra tokių tėvų, kurie norėtų užauginti veltėdžius, bet kartais patys to nežinodami, nevengia auklėjimo klaidų. 1. Leiskite vaikams klysti Būtų puiku, jei vaikai galėtų pasimokyti iš tėvų klaidų ir nekartoti jų savo gyvenime, bet taip būna retai. Leiskite vaikams klysti ir patiems atrasti, kokie sprendimai teisingi, o kurie – klaidingi. 2. Išmokykite, kaip įveikti nusivylimą Kad ir kaip norėtumėte, kad jūsų vaiko gyvenimas būtų puikus, jam nepavyks išvengti nesėkmių ir nusivylimų. Svarbu, kad parodytumėte savo atžalai, jog nusivylimas praeina, o nesėkmes suteikia stiprybės, todėl nereikia sudėti rankų ir pasiduoti neigiamoms emocijoms. 3. Mokykite savarankiškumo Nuo mažų dienų mokykite vaikus savarankiškumo. Tegu vaikas pats būna atsakingas už daugelį svarbių sprendimų, o jūs būkite geriausiu jo patarėju, jei atžalai prireiktų patarimo. 4. Nebūkite vaikui „saugos diržas“ Nesistenkite visur ir visada apsaugoti savo atžalos. Priešingai, leiskite susidurti su problemomis ir sunkumais, leiskite klysti ir nusivilti. Tačiau visada padėkite savo vaikui, kai be jūsų pagalbos jis nebegali apsieiti. 5. Neskatinkite egoizmo Tėvų gyvenimas sukasi aplink vaikus, gal todėl vaikai dažnai suvokia save kaip pasaulio centrą. Neskatinkite atžalos egoizmo, visada pabrėžkite, kad jūsų ir aplinkinių norai bei poreikiai yra ne mažiau svarbūs. 6. Išmokykite, kad laimi ne visi Nereikalaukite iš savo atžalos geriausių pasiekimų, bet išmokykite, kad sėkmė reikalauja didelio darbo ir pastangų. 7. Nustokite pildyti visus įgeidžius Nesvarbu, kokį naują mobilųjį telefoną ar kompiuterį turi jūsų vaiko bendraamžiai, jūs neprivalote pildyti kiekvienos savo atžalos įgeidžio. Galite išpildyti 10 proc. savo vaiko norų, o likusius jis turi užsitarnauti. 8. Mokykite darbštumo Kelias į sėkmę nebus lengvas, todėl jūsų vaikas turi žinoti, kad tik atkaklus darbas padės pasiekti užsibrėžtų tikslų. Nuo mažų dienų mokykite atžalą darbštumo ir kantrybės. Alfa.lt

Mokykla

Svetainė sukurta 2013-10-26

Flag Counter
Flag Counter